šventukas

šventùkas sm. (2) 1. kas šventas, pamaldus: Pas tą šventùką pasninke negausi mėsos Skr. By tik ans dedas šventukù, o yra gyvas nelabasis Vvr. O kas yra tokis šventùkas, aš jį greit suvesiu (sugundysiu) (ps.) Kb. 2. Skdv, Grdm, Trg medinė šventojo statulėlė: Vienas žmogus vežė cielą maišą šventùkų, padirbtų iš medžio Rt. ^ Miške gimęs, miške augęs, parejęs namo šventuku pastojo (kryželis) LTR(Mrk).